Dorybingi kunigai išeina iš gerų seminarijų. Atsakymas į krizę – tai sugrįžimas prie praktikos, buvusios iki II Vatikano susirinkimo!

Tyrimai, be abejo, truks ilgą laiką. Tačiau nėra paslaptis, kad ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje skandalai, susiję su katalikų dvasininkais, kyla pernelyg dažnai.

Vyskupijų vadovai raginami imtis griežtesnių priemonių, baudžiant kaltuosius už seksualinius nusikaltimus prieš nepilnamečius. Tai, žinoma, suprantama tendencija. Tačiau tai nepaaiškina, kodėl tokių nusikaltimų mastas yra toks didelis.

Verta pažvelgti į šią situaciją iš katalikų logikos perspektyvos. Pagrindinis šios logikos principas yra teisingas požiūris į žmogaus prigimtį.

Žmogus negimsta geras. Tam tikra prasme jis gimsta „blogas“, nes jo prigimtis yra sutepta gimtąja nuodėme. Tai pasakytina apie visus žmones ir visus vyrus, įskaitant kunigus ir net šventuosius.

Kad žmogus galėtų kovoti su šiomis blogomis tendencijomis ir nugalėti jas, jis privalo reguliariai praktikuoti asketizmą.

O kokius pokyčius matome šioje srityje? Krizės pradžia – laikotarpis netrukus po Vatikano II Susirinkimo. Būtent tada ėmė mažėti kunigų skaičius, t. y. sumažėjo pašaukimų skaičius.

Tai šiek tiek kita tema, kurios šiuo metu plačiai neaptarsiu, tik pažymėsiu, kad žmogus tuomet yra pajėgus aukotis, jei siekia didžio tikslo. Jei šis tikslas jo neveda, jis nesieks kunigystės ir tuo labiau nesiryš į aukas, susijusias su šiuo keliu.

Kartu su revoliucinėmis reformomis, priimtomis Susirinkime, keičiasi naujų kunigų formavimo profilis.

Asketinių praktikų – pasninkavimo, fizinio darbo, tylos, vienatvės – svarba nusileidžia į antrą planą, o vietoj to rekomenduojama „išeiti į pasaulį“, bendrauti su žmonėmis, labiau integruotis į vietos bendruomenę, nes tai turėtų padėti sielovadoje.

Daugiau apie tai straipsnyje: „Prieš ir po Vatikano II Susirinkimo seminarijų rengimo palyginimas“.

Seminarijų ugdymo palyginimas prieš ir po II Vatikano susirinkimo

Tačiau pamirštama, kad kunigai dar labiau nei paprasti žmonės yra veikiami velniškųjų jėgų. Ir svarbiausia – kunigas neturi būti vietos bendruomenės animatorius, bet moralinė šviesa.

Jo autoritetas grindžiamas ne iškalba, o gebėjimu išugdyti tam tikrą morališko žmogaus idealą, tiek, kiek jis maksimaliai sugeba bendradarbiauti su Dievo malone, kad galėtų būti pavyzdžiu ir teikti moralinius įvertinimus mokydamas bei teikdamas atgailos sakramentą.

Tikintieji turėtų jam padėti, meldždamiesi už kunigą. Tačiau čia atsiranda sąsaja: kartu su kunigystės krize ištiko tikėjimo krizė, o tikinčiųjų skaičius, atitinkamai ir už kunigus besimeldžiančiųjų, taip pat sumažėjo. Todėl kunigai turi mažiau dvasinės paramos kovoje su tamsos dvasiomis.

Apibendrinant reikia konstatuoti, kad vienintelis sisteminis vaistas gali būti grįžimas prie tradicinio kunigų ugdymo būdo, buvusio iki II Vatikano susirinkimo. Tai turi būti „reali“, o ne deklaratyvi grįžtis, nes šiandien situacija yra tokia, kad dažnai taisyklės patiria nedidelius formalius pakeitimus, o didesnė problema yra tai, kad praktikoje nuo jų vis labiau nukrypstama.

Ką reiškia šis sugrįžimas prie griežtesnės asketikos, nei ta, kuri vyrauja šiandien:

• Griežtos taisyklės ir tvarkaraštis: gyvenimas seminarijoje reglamentuojamas tiksliu dienos tvarkaraščiu, apimančiu ankstyvą kėlimąsi, privalomus tylos laikotarpius ir struktūrizuotas veiklas: mokymąsi, maldą, liturgiją, poilsį.
• Išorinis susilaikymas: akcentuojamas fizinis susilaikymas ir atsisakymas, grindžiamas taisyklėmis: pasninkavimas ir struktūruotos atgailos, skirtos aistroms pažaboti. Privalomas sutanos nešiojimas bet kokiomis aplinkybėmis: seminarijoje ir už jos ribų.
• Izoliacija: būsimų kunigų bendruomenės išlaikymas kaip uždaras sodas (hortus conclusus), siekiant izoliuoti kandidatus nuo pasaulio pagundų ir pasaulietinių santykių. Apie prieigą prie interneto ir elektroninių prietaisų negali būti nė kalbos.
• Grįžimas prie senųjų religinių praktikų: visų pirma grįžimas prie tradicinės liturgijos – Trydentinės Šv. Mišios, reguliarus rožančių kalbėjimas, privaloma Švenčiausiojo Sakramento adoracija, malda pagal tradicinį breviarijų.

Šiandien tai atrodo labai pasenęs požiūris. Tačiau žmogaus prigimtis nesikeičia, todėl ir vaistas lieka tas pats.