Visuose šiuose ginčuose matyti, kad nesuprantama islamo problemos esmė šiandieniniame pasaulyje, ne tik Lietuvoje.
Žinoma, kad Lietuvoje per šimtmečius gyveno musulmonai – XIV a. didžiojo kunigaikščio Vytauto atgabenti totoriai. Jie šimtmečius gyveno Lietuvoje taikoje su lietuviais ir netgi užėmė privilegijuotą padėtį, nes ėjo garbingą karinę pareigą – gynė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.
Lietuvos totoriams buvo būdingas įsitikinimas, kad jie neturi skleisti savo religijos katalikiškoje šalyje. Islamo išpažinėjai užsidarydavo tik šioje tautinėje grupėje. Laikui bėgant daugelis totorių perėjo į katalikybę, todėl bendras islamo išpažinėjų skaičius mažėjo.
Viskas pasikeitė laikais, kai pasaulinė migracija vis labiau plinta į naujas sritis. Šiandien problema, susijusi su islamu, kyla ne dėl totorių mažumos buvimo, o dėl gausių invazinių migrantų grupių, išpažįstančių radikalias islamo atmainas. Deja, totorių mažuma negali susidoroti su šiuo procesu. Ji yra nedaug gausi ir neturės įtakos situacijai, kai Lietuvos ir ES valdžios institucijos vykdo politiką, skatinančią musulmonų migraciją į Europą.
Norėdami apsiginti, turime imtis radikalesnių veiksmų, o ne tik tikrinti Lietuvos Respublikos prokuratūroje, ar musulmonų bendruomenė kelia grėsmę valstybės saugumui. Tai, kad ji kelia grėsmę, yra akivaizdu, ir pati Lietuvos valstybė yra dėl to kalta, nes leidžia masinę migraciją į savo teritoriją.
Negalime leisti, kad Lietuvoje atsirastų nauji islamo religiniai centrai. Naujų mečečių neturi būti statoma nei Kaune, nei kur kitur. Musulmonai turi žinoti, kad Lietuvoje jų niekas nelaukia. Tai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Jei aiškiai išreikšime savo prieštaravimą, į tai sureaguos politikai, taip pat ir patys musulmonai.
Ir dar vienas dalykas. Jei norime, kad būtų sustabdyta masinė kultūriškai svetimų islamo išpažinėjų migracija, turime pagaliau aktyviai eiti į rinkimus ir balsuoti už partijas bei žmones, kurie tam aktyviai priešinasi, o ne vėl rinktis kokius nors „pseudo-konservatorius“.




Komentarai
Komentarai moderuojami. Nesutarimas – sveikintinas, įžeidinėjimas – ne.