Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų dogma

Šis straipsnis pirmą kartą buvo išspausdintas 2001 metų gegužės mėn. žurnale „Angelus“.

„Dėl šios priežasties ne kartą išlieję Dievui maldaujančius prašymus ir šaukęsi Tiesos Dvasios apšvietimo, dėl ypatinga meile Mergelę Mariją apipylusio visagalio Dievo šlovės, dėl jos Sūnaus, nemirtingojo Amžių Karaliaus ir nuodėmės bei mirties Nugalėtojo garbės, dėl didesnės tos pačios kilniosios Motinos šlovės ir dėl visos Bažnyčios džiaugsmo bei linksmybės, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, palaimintųjų apaštalų Petro ir Pauliaus bei savo pačių autoritetu Mes skelbiame, nutariame ir apibrėžiame kaip Dievo apreikštą dogmą: kad Nekaltoji Dievo Motina, visuomet Mergelė Marija, baigusi savo žemiškąjį gyvenimą, buvo su kūnu ir siela paimta į dangaus garbę.“

— Pijus XII, Munificentissimus Deus (§44), 1950 m. lapkričio 1 d.

Jubiliejinių 1950 metų lapkričio 1 d. Dievo Motinai buvo suteikta nauja garbė, popiežiui Pijui XII paskelbus Ėmimo į dangų dogmą. Beveik prieš šimtą metų (1854 m.) popiežius Pijus IX buvo paskelbęs jos Nekaltąjį Prasidėjimą.

Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų dogma yra garbė, primenanti didelę žvaigždę, apšviečiančią XX amžiaus „jūrą“, panašiai kaip Nekaltojo Prasidėjimo dogma apšvietė XIX amžių. Ėmimo į dangų dogminis apibrėžimas prideda dar vieną karūną Švenčiausiajai Mergelei ir tai dar vienas pamaldumą jai stiprinantis motyvas.

Dogma, skelbianti, kad Dievo Motina su kūnu ir siela buvo paimta į dangų, yra Dievo apreikšta tiesa, kuria krikščionys tikėjo nuo ankstyvųjų Katalikų Bažnyčios amžių. Ši dogma – tai dar vienas iš daugelio Švč. Mergelės paraginimų savo vaikams, kad šie nepatektų į jos amžinojo priešo gniaužtus.

Marija – Naujoji Ieva

Labai svarbu nepamiršti, kad pamaldumas į Mariją yra motinos pagalba vaikams. Be to, pamaldumas Marijai įeina į Dievo Apvaizdos pagrindinį planą dėl amžinojo žmonijos išganymo. Netrukus po Adomo ir Ievos nupuolimo Dievas, kreipdamasis į velnią, pažadėjo atsiųsti Atpirkėją – naująjį Adomą – per Švč. Mergelę, naująją Ievą:

„Ir Viešpats pasakė žalčiui: „Kadangi tu tai padarei... aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių: ji kirs tau į galvą, o tu kirsi jai į kulną.“

— Pr 3, 14–15

Šis didingas sakinys yra tarsi orientyras ir kompasas krikščionių religijos bei mariologijos istorijoje. Ši ištrauka iš Pradžios knygos taip aiškiai rodo svarbų Mergelės Marijos vaidmenį žmonijos atpirkimo plane, kad neįmanoma galvoti apie mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atpirkimą tuo pačiu negalvojant apie Dievo Motinos vaidmenį.

Atsiteisimo plane Švenčiausioji Mergelė užima tą pačią vietą, kurią nuopuolio tvarkoje užėmė Ieva. Kitaip tariant, Pradžios knygos pranašystė mus moko, kad visas Atpirkimo darbas yra tam tikra pergalė prieš velnią ir visa, ką šėtonas buvo suplanavęs mūsų nupuolimui. Dievas pakreipė jo kėslus taip, kad laimėtų mums išganymą: šalia naujojo Adomo, t. y. Kristaus, turėjo būti ir naujoji Ieva, t. y. Marija, ir ji turėjo būti neatskiriamai sujungta su Kristumi, kad būtų sugriauti velnio planai.^[1]

Marijos Krikščionių Pagalbos titulas (lot. Auxilium Christianorum) nuostabiai išreiškia Švč. Mergelės vaidmenį padedant krikščionims nugalėti žalčio kėslus.

„Remdamiesi užrašytais Marijos gyvenimo liudijimais galime įvertinti jos nuolatinį uolumą dėl pasaulio išganymo ir didesnės Šventosios Bažnyčios garbės. Ji vadovavo ir davė patarimų apaštalams bei Viešpaties mokiniams; ragino kiekvieną ir visus išlaikyti Tikėjimą ir išsaugoti malonę... Tačiau iš tiesų padėti krikščionims Švenčiausioji Marija pradėjo po savo šlovingojo paėmimo į dangų.“

— Šv. Jonas Boskas

Marija nekartą įsikišo ir palaikė Bažnyčią: pergalė prieš turkus Lepante 1571 m. valdant popiežiui Pijui V, Vienos išvadavimas 1683 m. popiežiaus Inocento XI laikais ir Pijaus VII išvadavimas iš Napoleono nelaisvės 1814 m. gegužės 24 d. Pastarasis įvykis įkvėpė Švč. Mergelės Marijos, Krikščionių Pagalbos, šventės paskelbimą.

Palaiminimas iš dangaus

Dogma yra tiesa, kurią neklaidingas Bažnyčios magisteriumas tiesiogiai pateikia mums tikėti kaip dieviškojo apreiškimo dalyką. Dogma tik paaiškina tai, kas yra tikėjimo lobyne. Tikėjimo lobynas užsivėrė mirus paskutiniam apaštalui.

Taip elgdamasi, Bažnyčia vadovaujasi vidiniu jos mokymo vystymosi dėsniu. Šį mokymą įkvėpia ir jam vadovauja Šventoji Dvasia, idant maitintų ir vestų Bažnyčios kaimenę į amžinąsias ganyklas. Kaip moko Vatikano I Susirinkimas, popiežiškojo magisteriumo vaidmuo yra saugoti, aiškinti ir perduoti Dieviškojo Apreiškimo lobyną.

Kai šventoji Bažnyčia skelbia tokią dogmą kaip Ėmimas į dangų, ji aiškiai išdėsto tai, kuo krikščionys, tikėjimu saugantys apreiškimo lobyną, visada numanomai tikėjo. Kai Ėmimo į dangų dogma buvo paskelbta šv. Petro aikštėje 1950 m. lapkričio 1 d., visi katalikai įgijo aiškų tikėjimą.

Tiek ankstyvieji krikščionys, tiek 1950 metų krikščionys turi tą patį tikėjimą, bet 1950 metų tikinčiųjų tikėjimą praturtino Romos popiežiaus neklaidingas paaiškinimas. Popiežius Pijus XII, paskelbęs šią dogmą, objektyviai sustiprino tikėjimą ir padidino tikrąjį pamaldumą Švč. Mergelei. Šis paskelbimas paskatino katalikus tiesą laikyti tikru palaiminimu iš dangaus.

Tikėjimo į Ėmimą į dangų istorija

Pirmuosius keturis šimtmečius nebuvo atvirai mokoma apie Marijos paėmimą su kūnu į dangų, bet ši tiesa buvo pateikiama netiesiogiai. Nuo V iki XIII amžiaus jau esama daug aiškaus šios tiesos mokymo įrodymų. VII a. pabaigoje ir VIII a. pradžioje Bažnyčios Tėvai turėjo aiškų tikėjimą Švenčiausios Mergelės Marijos paėmimu į dangų.

Vakaruose popiežius Sergijus I (687–701) nusprendė, kad Marijos Užmigimo šventė turi prasidėti iškilminga procesija. Nuo XIII a. Švč. Mergelės ėmimas su kūnu į dangų buvo laikomas tikru faktu, o šios tiesos neigimas – lengvabūdišku.

Rimtų Ėmimo į dangų dogminio apibrėžimo pageidavimų atsirado XVII a. viduryje. 1849 m. kardinolas Sterkas, Mecheleno arkivyskupas, ir vyskupas Sanchezas iš Osmano paprašė Romos dogmiškai apibrėžti tiek Nekaltąjį Prasidėjimą, tiek Ėmimą į dangų.

1863 m. Ispanijos karalienė Izabelė II, paskatinta šv. Antano Marijos Klareto, paprašė popiežiaus Pijaus IX paskelbti Ėmimo į dangų paslaptį dogma. Pijus IX atsakė:

„Nėra abejonės, katalikų tikėjimas Marijos Ėmimu į dangų kyla iš Nekaltojo Prasidėjimo dogmos; tačiau viskas įvyks tinkamu laiku... Ateis laikas, kai šventi mūsų Karališkosios Didenybės norai išsipildys. Dabar turime ir toliau melstis.“

— 1864 m. vasario 13 d.

Ėmimo į dangų dogmatizavimo eigą nutraukė Vatikano I Susirinkimas. Tačiau po Pijaus IX laiško prasidėjo judėjimas už šios tiesos dogmatizavimą. Jį galima suskirstyti į tris etapus:

1. 1863–1900 m.
2. 1900–1920 m.
3. 1921–1950 m.

Trečiajame etape, ypač valdant popiežiui Pijui XI, judėjimas tapo labai stiprus. Popiežiaus Pijaus XII enciklikoje Mystici Corporis (1943 m.) aiškiai minimas Švč. Mergelės paėmimas su kūnu ir siela į dangų. Ilgai lauktoji dogma buvo iškilmingai paskelbta bule Munificentissimus Deus 1950 m. lapkričio 1 d.

Ar ši dogma yra išpūsta?

Ši didi Katalikų Bažnyčios dogma kai kurių vadinama perdėjimu, nes, kaip jie sako, ji didina susiskaldymą ir trukdo vienybei. Tačiau dogma nėra kliūtis tiesai – ji paaiškina tikėjimo lobyną ir saugo jį nuo reliatyvizmo.

Popiežius Pijus XII savo dogminėje bulėje pabrėžė, kad iškilmingas Ėmimo į dangų paskelbimas prisidės prie visuomenės gerovės, padidins Švč. Trejybės garbę, sužadins didesnį tikinčiųjų pamaldumą jų dangiškajai Motinai ir sustiprins tikėjimą mūsų pačių prisikėlimu.

„...kai apgaulingi materialistiniai mokymai ir iš tų mokymų plaukiantis moralės sugedimas, keldami nesantaiką tarp žmonių, grasina užgesinti dorybės šviesą ir sugriauti jų gyvenimus, šiuo nuostabiu būdu visi aiškiai gali matyti, kokiam didžiam tikslui yra skirti mūsų kūnai ir sielos. Pagaliau viliamės, kad tikėjimas kūnišku Marijos Paėmimu į dangų padarys mūsų tikėjimą savo pačių prisikėlimu stipresnį ir veiksmingesnį.“

— Munificentissimus Deus, §42–43

Ėmimo į dangų dogma: pirmas žingsnis ar išsipildymo akimirka?

Istorinis Katalikų Bažnyčios vystymasis nuo Nekaltojo Prasidėjimo dogmos iki Ėmimo į dangų dogmos paskatino ir Marijos kulto vystymąsi. 1948 m. popiežius Pijus XII sakė:

„Svarbiausias mūsų laikų ženklas yra vis labiau pasireiškiantis pasitikėjimas ir vaikiška meilė, vedanti sielas prie tyriausios ir nekalčiausios Mergelės Marijos. Šis pasireiškimas iš tiesų nuostabus.“

Ėmimo į dangų apibrėžimas buvo ir išsipildymo akimirka, ir pradinis taškas gilesniam Marijos paslapčių supratimui. Jis siejosi su anksčiau paskelbtomis dogmomis apie Dieviškąją Motinystę ir Nekaltąjį Prasidėjimą.

Ar Marija yra Tarpininkė?

Ėmimo į dangų dogma katalikams yra tikras palaiminimas iš dangaus. Marijos, kaip visų malonių Tarpininkės, mokymas išryškina ne Kristaus vaidmens sumenkinimą, bet Jo galybę ir gailestingumą.

1. Viešpaties Jėzaus Kristaus malonės galybė tokia didelė, kad Jis įtraukia kitus bendradarbiauti išganymo darbe. Dievo Motinos atveju šis bendradarbiavimas pasiekia aukščiausią įmanomą laipsnį.
2. Kristaus gailestingumas, duodamas malones ir vesdamas mus į išganymą, naudojasi priemonėmis, atitinkančiomis mūsų prigimtį ir psichologiją.

Tradicinis katalikų mokymas apie Mariją, kaip visų malonių Tarpininkę, iškelia ir sustiprina mokymą apie vienintelio Tarpininko – Jėzaus Kristaus – vaidmenį.

Išvada

50-osios Ėmimo į dangų dogmos paskelbimo metinės yra proga pagilinti tikrąjį pamaldumą Švč. Mergelei ir sustiprinti viltį pasiekti dangų, kur visi esame kviečiami gyventi siela ir kūnu, kaip teigia ši dogma. Šis jubiliejus turi paskatinti mus atsiskirti nuo pasaulio dvasios, kad karščiau trokštume dangaus.

Šv. Liudvikas Grinjonas de Monforas yra pasakęs:

„Dievas yra padaręs tik vieną priešiškumą, bet jis nesutaikomas ir neišnyks, o tik didės iki pat pabaigos. Tai nesantaika tarp Marijos, Jo garbingosios Motinos, ir velnio; tarp Švenčiausiosios Mergelės vaikų ir tarnų ir Liuciferio vaikų bei įrankių. Baisiausias iš visų priešų, kuriuos Dievas sukėlė prieš velnią, yra Jo šventoji Motina Marija.“

Katalikiškoji mariologija remiasi protoevangelija, t. y. Pradžios knygos 3, 15, parodančia Dievo Motiną esant priešingą Ievai. Tiesa, Švč. Mergelė trokšta taikos, bet ne kompromiso pagalba.

Mes esame Marijos ir Bažnyčios vaikai. Norime sekti mūsų Švenčiausiąja Motina ir visais jos šventais vaikais, sudarančiais dalį jos palikuonių.

Karaliene į dangų paimtoji, melski už mus!

¹ Kardinolas Billot, citata apie Naujosios Ievos vaidmenį atpirkimo plane. Grįžti į tekstą.