Abortas yra egoizmo pasekmė, o ne nežinojimo!

Agituoti už gyvybę, o ne už mirtį, yra logiškai absurdiška. Kiekvienas normalus žmogus turėtų būti už gyvybę. Kodėl mes to nedarome?

Atsakymas paprastas, bet dauguma žmonių bijo jį ištarti. Egoizmas! Moterys ir vyrai (jie irgi, net jei nieko nesako) nusprendžia dėl aborto ne todėl, kad nežino, jog tai žmogžudystė.

Galbūt jie nenori vartoti tokių žodžių, bet tikrai žino, kad nauja gyvybė nepasirodys šiame pasaulyje, kad naujas žmogus, mergaitė ar berniukas, negims. Manau, kad visi supranta, jog abortas baigiasi tuo, kad nauja gyvybė neatsiranda, o tai reiškia to žmogaus mirtį.

Problema ne ta, kad nesuprantama, kas yra abortas. Problema ta, kad nesuprantama, kas yra gimtoji nuodėmė, kuri paliečia kiekvieną žmogų. Dėl šios nuodėmės kiekvienas žmogus turi iškreiptą prigimtį. Jie labiau linkę į blogį nei į gėrį. Jei jie nebendradarbiauja su malone, t. y. jei nėra pakrikštyti, nepraktikuoja savo tikėjimo ir pan., šis polinkis į blogį auga ir darosi vis stipresnis. Žmogus iš prigimties nėra geras. Reikia pasakyti, kad žmogus iš prigimties yra blogas.

O jei jie iš prigimties blogi, nieko keisto, kad jie savanaudiški. Abortas kyla iš egoizmo. Kam man (mums) tas vaikas? Juk jis trukdo mūsų planams, riboja mūsų karjerą, atima mūsų pinigus, kelia grėsmę mano sveikatai (moteris) ir t. t. Visi šie aspektai yra aborto priežastys, o ne koks nors „nesąmoningumas“, ar tai embrionas, ar žmogus. Čia viskas paprasta: kiekvienas žmogus, likdamas žmogumi, kadaise buvo embrionas. Naikindami embrioną, žudote žmogų!

Nuo 1990 m., t. y. po nepriklausomybės atgavimo, Lietuva prarado apie 520 000 žmonių – savo potencialių piliečių! Tai siaubingas Lietuvos visuomenės degradacijos masto rodiklis.

Panašus mechanizmas veikia ir eutanazijos atveju. Kam man tas senas žmogus? Neturiu kaip juo pasirūpinti. Jis reikalauja per daug, nei aš, nei kas nors kitas neturime jam laiko. Geriau, kad jis mirtų ir mums netrukdytų. Arba kuo greičiau mirs, tuo greičiau galėsime pasidalyti jo turtą. Tai karčia tiesa apie eutanaziją.

Abiem atvejais taip mąstantys žmonės pamiršta, kad ir jie buvo ar bus panašioje situacijoje. Čia vėl susiduriame su kraštutiniu absurdu, aklumu savo paties galimam likimui.

Kad to išvengtų, Bažnyčia savo klestėjimo laikais visada reikalavo, kad valstybė nustatytų griežtus reikalavimus, ribojančius tokį elgesį ir padedančius žmonėms išvengti patekimo į blogio spąstus.

Tam tikru mastu tai veikia ir šiandien. Juk nesistebime, kad valstybė baudžia už žmogžudystę. Kodėl ji neturėtų taip elgtis vadinamojo „aborto“ atveju, jei tai irgi yra žmogaus nužudymas likus kelioms savaitėms iki gimimo? Kodėl ji neturėtų uždrausti eutanazijos, užuot teisinusis „sutikimu su savižudybe“?

Šių „teisių“ negalima pateisinti jokia klasikine ar natūralia teise. Ši „teisė“ yra tiesiog savanaudiškos plebėjiškos minios reikalavimas. Tai „barbarų teisė“.

Jei mes, kaip šalis, turinti kelių šimtmečių krikščionišką istoriją, dabar esame tokios būklės, vadinasi, turime problemą! Tada nieko keisto, kad mums gresia karas. Mus turėtų ištikti bausmė, ir jei neatsiversime, tokia bausmė mums bus teisinga.