Romos tyla doktrinoje ir kanoninės sankcijos tradicijai

Liepos 2 d. Tikėjimo doktrinos dikasterijos prefektas kardinolas Viktoras Manuelis Fernándezas pasirašė dekretą, skelbiantį latae sententiae ekskomuniką vyskupams, konsekravusiems ir konsekruotiems Ekono liepos 1 d. ceremonijoje. Ši sankcija automatiškai paliečia daugiau nei 16 500 tikinčiųjų, 589 kunigus, brolius ir seminaristus bei 397 vienuoles iš 68 šalių. Tačiau svarbiausia – Roma tyli dėl Tikėjimo išpažinimo, kurį gegužės 14 d. paskelbė Šv. Pijaus X brolija, ir dėl birželio 24 d. atviro laiško popiežiui bei kardinolams su Katalikų tikėjimo išpažinimu.

Teisė be tikėjimo – teisingumo parodija

Šiuolaikinė Roma mieliau taiko įstatymą mechaniškai, vengdama esminių doktrininių diskusijų. Vietoj to, kad atsakytų į pateiktus teologinius argumentus, kurija griebiasi automatinių sankcijų. Kai kurie komentatoriai netgi teigia, kad vyskupai patys save ekskomunikavo – toks teisinis formalizmas, regis, tėra būdas išvengti atsakomybės už turinį.

Ši laikysena ypač kontrastuoja su gegužės 4 d. įvykiu, kai anglikonų „arkivyskupė“ Sarah Mullally laimino Romos kardinolus – tai ekumeninis gestas, kuris tradicijos šalininkams kelia pagrįstą sumišimą. Atrodo, kad šiandien svarbiau parodyti „atvirumą“ negu ginti katalikų tikėjimo tiesas.

Sielų išganymas – aukščiausias įstatymas

Vasario 2 d., po paskelbimo apie būsimus konsekracijas, kunigas Davide Pagliarani priminė senąją kanoninės teisės maksimą: „suprema lex, salus animarum“ – aukščiausias įstatymas yra sielų išganymas. Šis principas, įtvirtintas ir 1983 m. Kodekso pabaigoje, pagrindžia brolijos misiją dabartinėje padėtyje – ji veikia kaip pagalba sieloms, kurios ieško tiesos.

Esamoje būtinybėje nuo šio aukštesniojo principo galiausiai priklauso visas mūsų apaštalavimo ir misijos teisėtumas sieloms, kurios kreipiasi į mus. Tai yra mūsų vaidmuo – veikti iš meilės, užpildant spragas.

Tačiau dabartinė Roma, regis, labiau vertina anglikonų „arkivyskupę“ negu ištikimą katalikų kunigą. Ekumenizmas skelbiamas „negrįžtamu“ Vatikano II laimėjimu, o grįžimas prie Tridento liturgijos gynėjų baudžiamas automatinėmis ekskomunikomis. Tai – akivaizdi dviguba moralė.

Įstatymas be tikėjimo – teisės žlugimas

Čia verta prisiminti kitą seną posakį: „summum jus, summa injuria“ – kraštutinė teisė tampa kraštutine neteisybe. Kai įstatymas atsiejamas nuo tikėjimo ir tiesos, jis virsta priespaudos įrankiu. Bažnyčios istorijoje teisė visada tarnavo sielų išganymui, o ne atvirkščiai.

• Ekskomunika paliečia tūkstančius tikinčiųjų, kunigų ir vienuolių, ginančių tradicinę liturgiją.
• Roma ignoruoja doktrininius klausimus, pateiktus Tikėjimo išpažinime ir atvirame laiške popiežiui.
• Kontrastas su ekumeniniais gestais anglikonų atžvilgiu rodo dvigubus standartus.
• Sielų išganymo principas turi būti aukščiau mechaniško įstatymo taikymo.

Šiandienos įvykiai – tai ne tik teisinis ginčas, bet ir dvasinė drama. Tikintieji, kurie nori išlaikyti tradicinį tikėjimą, susiduria su bažnytinės valdžios nepasitenkinimu, o kartu su doktrinine tyla. Tai liudija gilią krizę, kai forma svarbesnė už turinį, o įstatymas – už tiesą.

Šaltinis: La Porte Latine — https://laportelatine.org