Apverstas Chmelnickio sukilimas

Kiekviena valstybė gali būti stipri arba silpna, atsižvelgiant į du pagrindinius veiksnius. Pirmasis yra vidinė jėga (gyventojai, ekonomika, ginkluotosios pajėgos, technologinis išsivystymas, valstybės aparato ir diplomatijos efektyvumas), o antrasis — jėga arba silpnumas bei santykiai su aplinkinėmis valstybėmis, su pagrindiniais varžovais ar partneriais.

Pagrindinis Lenkijos galios veiksnys nuo vėlyvųjų viduramžių iki XVIII amžiaus buvo stipraus valstybinio centro sukūrimas paskutiniųjų Piastų laikais, kai tiek Rusios, tiek Vokietijos žemėse viešpatavo feodalinis susiskaldymas.

Kai tik Maskva XV amžiuje konsolidavo didelę dalį Rusios žemių — ji patraukė į vakarus. Laimei, ji susidūrė su jau konsoliduota Lenkija, pergalinga po Žalgirio ir sustiprinta unija su Didžiąja Kunigaikštyste. Iki pirmojo padalijimo 1772 metais Lenkijos-Lietuvos valstybė su Maskva kariavo net 12 karų.

Strateginė pusiausvyra tarp Lenkijos ir Rusijos buvo sugriauta XVII amžiuje, kai Maskva užėmė Kijevą ir Smolenską bei sudegino Vilnių. Turėdami iš dalies kontroliuojamą, o iš dalies atvirą Dniepro baseiną, Kremliaus valdovai galėjo pradėti tiesioginį spaudimą Vyslos baseinui.

Carų valstybės, o vėliau sovietinės Rusijos, kaip dominuojančio veiksnio Rytų Europoje, spaudimas fundamentaliai paveikė Lenkijos likimą per ateinančius du šimtmečius.

Žvelgiant iš šios plačios perspektyvos, dabartinis Rusijos ir Ukrainos karas yra pirmas per daugiau nei 500 metų, kai Dniepro baseinas sėkmingai ginasi nuo Maskvos invazijos, o lenkų kareivis už tai neturi mokėti savo gyvybe.

Lenkijos požiūriu, šiuo metu vykstantis konfliktas yra „apverstas Chmelnickio sukilimas". Nuo nelaimingo Perejaslavo susitarimo 1659 metais, kai Ukraina pradėjo vienareikšmiškai traukti prie Maskvos, situacija Rytų Europoje niekada nebuvo tokia palanki Lenkijai. Kiekviena papildoma karo diena alina Ukrainos, bet ir Rusijos žmogiškuosius, ekonominius ir karinius išteklius bei vis labiau gilina prarają tarp Maskvos ir Ukrainos.