„30 metų amžiaus pasaulis“ žlugo. Dėl ko katalikai gali būti ramūs, o dėl ko – susirūpinę?

Donaldas Trumpas „paskelbė“ senojo-naujojo „pasaulio“ griūtį, kadangi jam šiek tiek daugiau nei 30 metų, o istorijai tai sekundės dalis. Man tikrai gaila žmonių, kurie tikėjo Fukuyamos vizija ir manė, kad kaip buvo, taip bus visada. Ką gi, istorija nesibaigė, ji tiesiog tęsiasi, ir galbūt visai ne taip, kaip mes norėtume.

Dėl ko mes, katalikai, turime būti tikri? Pirma, mes tikime, kad Viešpats Dievas neatsitraukė nuo pasaulio, bet visą laiką dalyvauja mūsų istorijoje. Net jei atrodo, kad jis „užmigo“. Tai daugiau ar mažiau panašu į Šventajame Rašte aprašytą situaciją: „Mokytojau, mes skęstame!!!“.

Tad jei matome smurto pokyčius, „pandemijas“, karo grėsmę ir t. t., pirmiausia turime pakelti akis į Viešpatį Dievą, o kaip katalikai - ir į Švenčiausiąją Mergelę Mariją, nes ji yra malonių tarpininkė.

Kaip katalikai taip pat neturime pamiršti, kad popiežius Pranciškus, dar 2022 m., per Apreiškimo šventę - kovo 25 d. - pašventė Rusiją ir Ukrainą Nekaltajai Marijos Širdžiai, kaip to prašė Fatimos Dievo Motina. Taigi net jei susiduriame su tam tikromis problemomis ir sunkumais, nelengvu likimu, turime pasitikėti Nekaltąja Marijos Širdimi ir išlikti ramūs. Juk mus ištiks ne kas kita, kaip mirtis ir Paskutinis teismas, ir visų pirma tam turime ruoštis.

Atsižvelgdami į visa tai, kas pasakyta pirmiau, turime išlikti ramūs. Mūsų likimas visada yra Viešpaties Dievo rankose. Taigi čia neturime nerimauti.

Dėl ko tuomet, žinoma, taip pat tik tam tikru mastu, galime nerimauti? Galime nerimauti dėl netikinčiųjų likimo ir dėl mūsų mylimos Tėvynės Lietuvos likimo. Deja, šiandieninė Lietuva, jos elitas ir dauguma gyventojų visai nėra tikintys ir praktikuojantys katalikai.

Vadinasi, jie neturi antgamtinės vizijos ir greičiausiai reaguos tik materialinėmis ir žmogiškomis priemonėmis. Šiuo atveju neverta tikėtis gerų vaisių, nes paprastai tikėjimu nepagrįsti žmogiški veiksmai gerų vaisių neduoda.

Ką galime padaryti? Daugeliu atvejų vienintelis protingas veiksmas yra malda. Kodėl? Mūsų žmogiškosios galios labai ribotos. Žmonės taip pat nėra susivieniję aplink tikėjimu ir tiesa pagrįstą idėją. Kad tai įvyktų, pirmiausia turime melstis.

Čia gali kilti klausimas, o kaip dėl aktyvizmo? Kaip pažadinti lietuvių sąžines? Štai ko reikia ir ką turime daryti, kad Paskutiniojo teismo metu nebūtume paklausti: kodėl nieko nedarėte? Tačiau taip pat turime realiai vertinti situaciją.

Mūsų pastangos yra menkos, palyginti su mūsų poreikiais. Kad Lietuva pasikeistų, turime išjudinti šimtus tūkstančių žmonių. Tai yra milžiniški pinigai. Nė vienas iš mūsų tokių pinigų neturi. Todėl vėl grįžtame į pradinį tašką - pirmiausia turime melstis, kad gerasis Viešpats Dievas atsivertų kam nors vertesniam už mus, o jei jo neįmanoma rasti, tai mums, kad galėtume sukaupti tiek jėgų.

Gerai žinoma vienuolių sentencija - „Ora et labora“ - „Melskis ir dirbk“. Bet atkreipkite dėmesį - „melskis“ yra pirmoje vietoje. Taigi pirmiausia: malda, malda, malda, o paskui veiksmas. Tegul Viešpats Dievas pasigaili mūsų brangios Lietuvos, o Gailestingumo Motina ją globoja!