Idėja pradėti planingą lietuvių kolonizaciją viešai pirmą kartą aiškiai išsakyta 1924 m. profesoriaus Kazžio Pakšto. Iki tol vykusi emigracija, jo manymu, tautiškumo požiūriu buvo „pasmerkta mirčiai“: išeivystė veikė kaip gyventojų „išmetimas per sieną“. Todėl emigraciją siūlyta pakeisti planinga kolonizacija – kaip „naujos tėvynės“ kūrimą, lietuvių dalies persodinimą į platesnius ir derlingesnius kraštus.
Planinga lietuvių kolonizacija: nuo emigracijos „per sieną“ prie „naujos tėvynės“ kūrimo
Idėja viešai aiškiai išsakyta 1924 m.: emigraciją siūlyta keisti planinga kolonizacija, siekiant išsaugoti lietuviškumą ir tarsi kurti lietuvišką erdvę svetimuose kraštuose.
Idėja pradėti planingą lietuvių kolonizaciją viešai pirmą kartą aiškiai išsakyta 1924 m. profesoriaus Kazžio Pakšto. Iki tol vykusi emigracija, jo manymu, tautiškumo požiūriu buvo „pasmerkta mirčiai“: išeivystė veikė kaip gyventojų „išmetimas per sieną“. Todėl emigraciją siūlyta pakeisti planinga kolonizacija – kaip „naujos tėvynės“ kūrimą, lietuvių dalies persodinimą į platesnius ir derlingesnius kraštus.
Kolonizacija buvo suprantama kaip lietuviškos etnografinės erdvės kūrimas svetimuose kraštuose. Šią mintį vėliau perėmė ir plėtojo kiti visuomenės veikėjai, ypač Stasys Šalkauskis, o ją aktyviai svarstė Draugija užsienio lietuviams remti (DULR) bei 1935 m. pirmajame pasaulio lietuvių suvažiavime.
Diskusijose remtasi kitų valstybių pavyzdžiais: dažniausiai minėta Italijos emigracijos politika ir ypač sėkminga prancūzų apgyvendinta Kvebeko provincija. Taip pat kaip pavyzdžiai būdavo įvardijamos Vokietija, Lenkija, Japonija, Airiai ir net Ukraina – visos jos, vykdydamos tautinę kolonizaciją, esą geriau išlaikydavo emigrantų tautiškumą.
Didžiausias kolonizacijos pliusas – padėti išeiviams išlikti lietuviais, todėl ginčai kilo ne dėl naudos, o dėl krypties ir organizavimo: kur kolonizuoti, kaip spręsti žemių pirkimą, finansines problemas, kaip parengti naujakurius. Kalbėta ir apie papildomus pranašumus – paramą metropolijai bei garantijas patiems naujakuriams.
Svarbiausi kolonizacijos idėjų rėmėjai – DULR pirmininkas R. Skipitis ir K. Pakštas – ypač akcentavo žemės ūkio, kaimų kolonijas. Buvo siūloma vengti miestų, nes juose lengviau nutautėjama: Pakštas ragino kolonizuoti darbščius ūkininkus ir stabdyti darbininkų emigraciją.
Kiti, pavyzdžiui, R. Karuža, vertindami Kanados galimybes, pirmenybę teikė darbininkams dėl darbo jėgos trūkumo ir menkai augančios pramonės. Buvo tikima, kad iš lietuviškų sodybų ilgainiui susiformuotų lietuviškas miestelis su savita pramone ir prekyba.
Kol emigracija plėtėsi, vis aktyviau imta kelti ir lietuvių kolonizacijos klausimą. Domėjosi ne tik įvairūs asmenys, bet ir Lietuvos URM, siuntusi atstovus tirti sąlygas kolonijoms steigti. Pati kolonizacija buvo svarstoma ir DULR veikloje nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžios.
Kolonizacija prasideda nuo tyrimų: ką reikėjo išsiaiškinti iš anksto
Kolonijų kūrimo autoriai pabrėžė, kad vien „idėjos“ neužtenka: reikėjo teorinių apmąstymų, kitų šalių pavyzdžių ir, svarbiausia, realių skaičiavimų bei sąlygų patikrinimo vietoje.
Pasiruošimo planai dažnai remdavosi kitų Europos šalių patirtimi: minėta, kaip kolonijų kūrimą organizavo Vokietija, Japonija ar Didžioji Britanija. Gavus daugiau valstybės paramos, sėkmingų pavyzdžių galėjo būti šalia Lietuvos esančiose valstybėse, pavyzdžiui, Lenkijoje, Latvijoje ir Ukrainoje.
Lietuviams ypač imponavo organizuota Italijos emigracijos politika: 1927 m. užsienio reikalų ministras A. Voldemaras gavo pranešimą, kad emigracija gali būti „ne tokia žalinga“, jei ji valdoma ir organizuojama. Greta dažnai minėta ir Vokietijos kryptis – kur tautiečiams emigracijoje skiriamas ypatingas dėmesys.
Tačiau autorių mintis nebuvo vien „sekti diktatūras“. Nuolat pabrėžiama, kad pirmiausia reikėjo tvarkyti Lietuvos vidaus politiką taip, kad norinčiųjų išvažiuoti būtų kuo mažiau, nors ekonomikos augimas tuo metu, jų manymu, buvo lėtas.
Kolonijos turėjo būti kuriamos ne miestuose, kur lengviau nutautėti, o žemės ūkio aplinkoje. Rinktis rekomenduota kraštus, kur gyventojų tankumas palyginti mažas, kur nėra stiprios vienos dominuojančios kalbos ir kultūros, o lietuviai galėtų išlaikyti kultūrinę autonomiją.
Pats kelias link kolonizacijos prasidėjo nuo paruošiamųjų darbų: reikėjo rinkti teoriją ir duomenis, t. y. tyrinėti, kur įsikurti būtų tinkamiausia, ir kaip praktiškai organizuoti emigrantų perkėlimą. Tam galėjo reikėti specialios valstybinės institucijos ar emigracijos departamento, kuris darytų skaičiavimus.
Galiausiai, išsirinkus kraštą, į jį turėjo būti siunčiami atstovai patikrai: žemės kainos, pirkimo sąlygos, išmokėjimo terminas, ar žemė perkama lengviau iš valstybės, kokios tautinių mažumų teisės, kokia vietos valdžios politika ir galimos naujakurių lengvatos. Svarbu buvo ir ekonomika: žemės ūkio produktų kainos, prekybos centrai, transportas, susisiekimas su Europa ir Lietuva, bei reali galimybė uždirbti darbininkams ir amatininkams.
Kolonistai į koloniją turėjo būti atrenkami pagal aiškius kriterijus. Prireikus, siekiant emigruoti asmenis reikėjo mokyti, idant jie galėtų tinkamai tvarkytis naujoje šalyje.
Į koloniją, kartu su pirmąja išeivių banga, reikėjo siųsti po kelis įvairių profesijų atstovus: gydytoją, inžinierių, architektą, agronomą, mokytoją, kunigą. Pagal kolonistų skaičių derėjo parinkti reikiamą skaičių amatininkų, prekybininkų ir įvairių kitų sričių specialistų. Tačiau dauguma emigrantų, važiuojančių į kolonijų ūkius, pirmiausia turėjo būti geri ir darbštūs žemdirbiai.
Viena skaudžiausių kolonizacijos problemų buvo lėšų stygius. Skipitis savo pranešime apie Pietų Amerikos lietuvių gyvenimą pažymi, jog tai viena didžiausių kolonijos steigimo problemų. Realiai DULR ją sprendė skelbdama rinkliavas, organizuodama loterijas ir gaudama lėšų iš valstybės. Vis dėlto jų pakako jau įsikūrusiems emigrantams remti, bet ne naujai kolonizacijai vykdyti – jai reikėjo kur kas daugiau lėšų.
K. Pakšto manymu, paremti kolonizaciją turėjo svarbiausios ir didžiausios finansinės Lietuvos įstaigos, tokios kaip tuometinis Lietuvos bankas, Žemės bankas ar Finansų ministerija. Būtent šios įstaigos turėjo investuoti į lietuvių kolonizaciją, nes be jų paramos kolonijų kūrimo planai, anot autoriaus, neperžengs teorijų slenksčio.
R. Karuža, kalbėdamas apie emigruojančiųjų į Kanadą finansinių problemų sprendimus, pabrėžė valstybės paramą. Kelionės į Kanadą kaina ir ribojo galimybę važiuoti į šią šalį. Karuža siūlė Lietuvos vyriausybei pirmiausia pasirašyti su Kanada sutartį ir joje aptarti, kaip sumažinti kelionės išlaidas. Anot autoriaus, būtina buvo sumažinti transporto išlaidas ir susitarti dėl kreditų kelionės išlaidoms išdavimo bei vėlesnio susigrąžinimo sąlygų.
Kaip pavyzdys pateikta Anglija, kuriai pasirašius panašią sutartį bilieto kaina atpigo nuo 65 iki 15 dolerių. Tačiau gali kilti abejonių, nes pats autorius nepateikė kitų panašaus statuso kaip ir Lietuva tarptautinėje arenoje valstybių pavyzdžių, todėl panašių nuolaidų galimybė galėjo būti tik teorinė.
Rašydamas apie finansinių reikalų sprendimą, Karuža siūlė teikti konsultacinę globą emigrantams ir dar prieš išvykstant garantuoti jiems darbo vietą. Taigi turintis garantuotą, neblogai apmokamą darbą emigrantas galėtų grąžinti kelionės paskolą. Karūžos teigimu, Kanados valdžia galėjo finansuoti emigranto kelionę į šalį, o vėliau, per vienerius metus, tuos pinigus galėtų susigrąžinti, nes Kanadoje darbdavius vienija organizacijos, kurios gali priversti darbdavius išskaičiuoti iš darbininko algos reikiamą sumą.
R. Karuža neatsitiktinai savo pranešime šalia planinės emigracijos (bet ne ūkinės kolonizacijos) siūlė Kanadoje steigti Lietuvos konsulatą, kuris rūpintųsi ir emigrantų reikalais. Konsulato steigimas – dar vienas svarbus žingsnis kuriant lietuvių koloniją. Konsulatą būtina steigti toje šalyje, kurioje kuriama lietuvių kolonija.
Kaip būtų perkama žemė kolonijai steigti, plačiau bus aprašoma kiekvienos valstybės atveju, nes žemės įsigijimo sąlygos kiekvienoje valstybėje buvo vis kitokios. Tačiau bendri dėsningumai kartojosi. Žemė turėjo būti perkama tose krašto vietose, kuriose klimatas tinkamas lietuviui gyventi, ypač kalbant apie šiltuosius kraštus. Žemė turėjo būti tinkama žemdirbystei arba bent jau gyvulininkystei, ne per toli nuo prekybos centrų ir didesnių miestų, kad užaugintus produktus būtų galima brangiau ir greičiau parduoti.
Visus kolonizacijos darbus reikėjo atlikti kruopščiai, bet verta buvo paskubėti, nes geriausiuose žemės plotuose jau apsigyvena kitų šalių naujakuriai.
Skubėti, anot K. Pakšto, reikėjo ir dėl dar vienos priežasties. Privalu buvo paruošti koloniją prieš kylant emigracijos bangai, kuri, autoriaus pastebėjimu, buvo 1927 metais (straipsnis rašytas 1935 m.).
Apie lietuvių kolonijų kūrimo planus rašę autoriai siūlė gana panašias idėjas kolonizacijai įgyvendinti, o daugelis jų rėmėsi kitų šalių, daugiausia Italijos, patirtimi. Pirmiausia atliekant tyrimus reikėjo išsirinkti tinkamą kolonizacijai kraštą. Klimatas, ekonominė ir politinė situacija buvo svarbiausi kriterijai renkantis šalį.
Būsimieji kolonistai turėjo būti mokomi gyvenimo kitame krašte. Kolonizacija negalėjo prasidėti nesuradus lėšų, už kurias būtų perkama žemė ir steigiami ūkiai.
Planuotos lietuvių kolonizacijos kryptys
Lietuvių kolonizacijos planų teoretikai svarstė, kuriose šalyse galėtų būti kuriamos kolonijos. Išsamiausiai buvo nagrinėjamos įsikūrimo galimybės Šiaurės ir Pietų Amerikoje bei Afrikoje.
Australija šiuose svarstymuose beveik nefigūravo: galimybė steigti koloniją ten atmesta tikriausiai dėl didelio atstumo tarp Australijos ir Lietuvos. Azijos variantas taip pat nebuvo pasirinktas, nes, kaip manyta, buvo menkos galimybės rasti pakankamai tuščios ir kolonizacijai tinkamos erdvės.
Lietuvių kolonizacijos planai Šiaurės amerikoje
Šiaurės Amerikōs žemyne, kaip dabar, taip ir aptariamuoju laikotarpiu, buvo labai didelės valstybės – JAV ir Kanada. Pirmoji iki XX a. trečiojo dešimtmečio vidurio sutraukė didžiąją dalį visų Lietuvos emigrantų, kol JAV vyriausybė pradėjo riboti atvykstančių naujakurių skaičių. Nepaisant draudimo, dėl savo ekonominių galimybių ir teritorijos dydžio JAV liko išeivių svajonių šalimi, kurioje buvo tikimasi surasti savąją, dažniausiai ekonominę, laimę.
Kalbant apie planuotą kolonizaciją, JAV, nors ir turėdama didžiausią skaičių lietuvių emigrantų, tarytum iškrinta iš tyrimo ribų – planų kurti kolonijas šioje šalyje nebuvo. Apie galimybę kolonizuotis JAV nustota kalbėti ir dėl emigracijos ribojimo, ir dėl tankaus tinkamų kolonizacijai žemių apgyvendinimo.
Jei 1924 metais K. Pakštas dar mini JAV esant „laisvų žemių“, tai vėliau ši šalis dingsta iš kolonizacijos planų ir jau 1935 metų pranešime neminima. Nepavyko rasti kitų autorių rašytų konkrečių planinės emigracijos idėjų, susietų su JAV. Visgi reikėtų išskirti teorinius samprotavimus apie galimą įsikūrimą labiausiai į šiaurę nutolusioje šalies valstijoje – Aliaskoje.
Tyrinėjant lietuvių tautos išeivių galimybę kolonizuotis Kanadoje ir Aliaskoje, pirmiausia reikia remtis 1926 metų R. Karužos pareiškimu, skirtu Lietuvos užsienio reikalų ministerijai. Dokumente R. Karuža siūlė savo paslaugas organizuojant lietuvių emigraciją ir kaip alternatyvą JAV ragino keliauti į Kanadą kaip į labiausiai kolonizacijai tinkamą šalį, tačiau apie šiauriau esančią Aliaską R. Karuža nerašė. Apie abi šalis tyrinėdamas šiuo aspektu rašė ir prof. K. Pakštas.
1935 metais vykusiame Pasaulio lietuvių kongrese K. Pakštas skaitė paskaitą kolonizacijos galimybių tema. Teorijos apie įsikūrimą šiauriniuose kraštuose buvo mažiau populiarios nei idėjos organizuoti planinę emigraciją pietiniuose kraštuose. Tikėtina, jog taip yra dėl to, kad šaltesnio klimato tinkamų kolonizacijai laisvų žemių tuo metu buvo gerokai mažiau nei šiltuose kraštuose. Daugiausia tokių teritorijų dar buvo likę Vakarų Kanadoje ir Aliaskoje.
Lietuviško klimato kraštai Kanadoje aptariamuoju laikotarpiu buvo apgyvendinti jau pakankamai tankiai ir turėjo milijoninio dydžio miestus, todėl planinei kolonizacijai tinkamos žemės yra gerokai į šiaurės vakarus. Nors šios teritorijos savo gamtinėmis sąlygomis yra panašios į Sibirą, K. Pakštas siūlo dėl to nesijaudinti ir pastebi, jog ilgainiui civilizacijos centrai skverbiasi į šiaurę. Šiauriausio miesto Sankt Peterburgo (tuometinio Leningrado) vidutinė metinė temperatūra yra apie 4 laipsnius šilumos, Kvebeke ir Monrealyje ji keliais laipsniais aukštesnė: 6–7 laipsniai šilumos.
R. Karuža XX A. trečiojo dešimtmečio Kanadą lygina su XIX A. pab.–XX A. pradžios JAV. Tuo metu JAV buvo pasirengusios priimti itin daug emigrantų, o Kanada pradėjo aktyviau eksploatuoti savo gamtinius išteklius. Jo teigimu, emigrantams čia buvo geriausios progos įsitvirtinti ekonomiškai tiek žemės ūkyje, tiek pramonėje.
Kanados fermeriai siūlė didelius uždarbius: žemės ūkio darbininkas galėjo uždirbti palyginti aukštą mėnesinį atlyginimą ir turėti metams užtikrintą darbą. Taip pat trūko darbuotojų pramonėje, nes šalies pramonė greitai plėtėsi, o vietinių gyventojų prieaugis buvo per mažas.
Prof. K. Pakštas rėmėsi šiaurės tyrinėtojų idėjomis ir Kanadoje matė papildomas veiklos kryptis. Jo minėta gyvulininkystė, ypač šiaurės elnių auginimas, o kaip alternatyva galėjo būti ir žuvininkystė. Palankumą stiprino gausūs gamtos ištekliai, pavyzdžiui, auksas ir varis.
R. Karuža Kanadą vadino tinkamiausia organizuotai emigracijai. Tačiau, skirtingai nei būtų galima tikėtis, jo pasiūlymais praktiškai nesusidomėta: emigracija į Kanadą augo tik nedaug, o nei konsulato steigimas, nei kolonijų kūrimas nebuvo įgyvendinti. Todėl Kanadoje lietuvių bendruomenės liko mažos, o daugelis emigrantų vis tiek siekė kitų kraštų.
Kanados nepopuliarumą stiprino brangi kelionė, kurią Karuža siejo su keliavimo kainomis nuo Kauno iki Manitobos (Vinipego). Be to, Kanados nuolatinis gretinimas su JAV veikė kaip papildomas slenkstis: lyginant abi valstybes, JAV daugeliu atžvilgių atrodė patrauklesnė. Dėl to Kanada dažniausiai tapdavo tik laikinu sustojimu kelyje į JAV.
Lietuvių kolonizacijos planai Afrikoje
Daugiausia dėmesio iš Afrikos šalių sulaukė tuometinė Portugalijos kolonija Angola. K. Pakštas, specialiai domėdamasis kolonizacijos galimybėmis, ją tyrinėjo ir vėliau išleido knygą, parengtą po 1930 metais vykusios kelionės Afrikos kraštuose. Jis apibendrino gamtines sąlygas, išlaidas ir realias galimybes, kaip lietuviui prisitaikyti kolonizacijos gyvenime.
K. Pakštas teigė, kad angolos klimatas europiečiams tinka dėl aukštesnio nei jūros lygio paviršiaus ir šaltos Bengelos srovės. Vis dėlto didesnė šalies dalis europiečio sėsliam gyvenimui netiko. Labiausiai tinkamos buvo siauras pietinio pamario ruožas ir Angolos plokščiakalniai, kurie buvo pasiekiami geležinkeliu.
Svarbiausią vaidmenį atliko žemės ūkio perspektyvos. Angoloje žiemos praktiškai nėra, todėl galima du kartus sėti ir pjauti, o gyvulius ganyti ištisus metus. Sausros periodu laukus reikėjo drėkinti, tačiau autorius manė, kad irigacijos darbai problemą išspręstų, todėl žemdirbystė galėtų tęstis visus metus.
K. Pakštas pabrėžė, kad angolos ištekliai dar mažai ištirti ir eksploatuoti bus pradėti ateityje, todėl kurį laiką svarbiausias eksportas turėtų būti žemės ūkio produkcija. Jis aptarė rinkas, gabenimo sąlygas ir žemės pirkimą, apskaičiavo, kiek lėšų reikėtų ūkininkavimo pradžiai.
Jis pripažino, kad Angola labiau tinka ūkininkams, o ne darbininkams, kurie sudarė didžiausią lietuvių emigrantų dalį. Vis dėlto planinę kolonizaciją autorius laikė įmanoma kaip pirmą bandymą plėsti lietuvių diasporą Afrikoje. Jo idėja buvo pradėti nuo maždaug 1000 šeimų.
K. Pakštas Angolos nevadino absoliučiai geriausia vieta, tačiau manė, kad ši šalis galėtų sustiprinti metropolijos ir kolonijos ryšį, plėtoti naujakurių ekonomines galimybes ir padėti išeiviams išlikti savitai tapatybei. Kelionės kainos ir pradinio kapitalo klausimai knygoje plačiai nebuvo išspręsti, nors prieš knygą autorius jau yra rašęs apie panašias temas.
Pietų Afrikos Respublika (PAR), tuometinė Pietų Afrikos sąjunga, taip pat buvo minėta kaip galimas kolonizacijos objektas. Vis dėlto spaudoje apie tokią praktiką beveik nerašyta, o informacijos šaltiniai daugiausia rėmėsi ataskaitomis ir pavieniais surinktais duomenimis.
1930 Metų Gegužę K. Račkauskas Siuntė Pranešimą Lietuvos UŽM Apie PAR Švietimo Padėtį. Jis Akcentavo Europiečių Mokyklas, Kurias Remdavo Valdžia. Račkauskas Pabrėžė, Kad Europiečiams Skiriama Daugiau Dėmesio Nei Vietiniams Juodaodžiams, O Pastarųjų Švietimu Dažniausiai Rūpinosi Misijinės Mokyklos.
1931 Metų Pabaigoje Račkauskas Informavo Apie Kolonizacijos Galimybę PAR. Konsulas Nurodė, Kokie Įstatymai Reguliuoja Naujakurių Teises Pirkti, Nuomoti Ir Tvarkyti Žemę. Jo Nuomone, Valstybės Parduodamos Žemės Ne Buvo Labai Tinkamos Žemdirbystei, O Geresni Sklypai Daugiausia Buvo Pietuose, Toli Nuo Prekybos Centrų.
K. Pakštas Minėjo, Kad PAR Dar Galėtų Įsikurti Apie Du Milijonus Išeivių Iš Europos, Tad Tinkamų Rajonų Kolonizacijai Dar Būtų. Visgi Vėlesniuose Jo Rašiniuose PAR Buvo Retai Minima. Pagrindinė Priežastis Galėjo Būti Nutautėjimo Rizika: Pakštui Labai Svarbus Buvo Tautinis Išlaikymas, O PAR Europiečių Emigracijos Srautai Ir 1930 Metais Pradėti Griežtesni Ribojimai Galėjo Apsunkinti Kolonijos Steigimą.
Be Angola Ir PAR, Kolonizacijos Idėjose Minėta Ir Tanganika. Pakšto Skaičiavimais, Afrikoje Iš Viso Būtų Galima Apgyvendinti Apie 30 Milijonų Europiečių, Tačiau Likusioms Šalims Reikėjo Daugiau Tyrimų, Nes Trūko Duomenų. Afrikoje, Pakšto Nuomone, Nutautėjimo Pavojus Buvo Mažesnis Nei Pietų Amerikoje, Nes Baltųjų Gyventojų Skaičius Buvo Mažesnis, O Daugumos Valstybių Politika Dažnai Palankesnė Tautiniam Naujakurių Išlaikymui.
Tekstas dar bus papildytas!
Komentarai
Komentarai moderuojami. Nesutarimas – sveikintinas, įžeidinėjimas – ne.